ir kita gyvenimo poezija + proza
Įkaitusi kovo pabaigos popietė Londone. Maisto turgus – gausus, šurmuliuojantis, turbūt labiausiai posh iš visų, esančių mieste. Šviežutėlė, rozmarinų adatėlėmis nusagstyta naminė duona – tiesiai iš kepėjo rankų; kelios tapenade rūšys ir – būtinai – gabalėlis pyrago desertui. Toliau – žydintis parkas, veidas į saulę, […]
Labai mėgstu užtepėles. Čia, Londone, įvairių įvairiausių, jau pagamintų, gali nusipirkti tiesiog prekybcentryje arba maisto turguje. Vienos jų prastesnės, kitos – gardesnės. Tokios, kurias norisi pakartoti ir namuos. Tarkim, humusas su pesto padažu, apibarstytas kedrinėmis pinijomis ir tarkuotu parmezanu… Šis mano mėgstamiausias. Tepi sau ant […]
Ilsėtis. Miegoti. Iki pietų. Sustoti. Kojos nekelti iš namų. Tiesiog. Gulėti vonioje. Deginti žvakes. Sutvarkyti prieskonių lentynėlę. Žiūrėti filmus, vartyti žurnalus. Išsijungti. Tin-gė-ti. Ir kepti duoną. Kad namai pakviptų Namais. Ir traukti iš orkaitės, ir ragauti dar šiltą, laužyti, dalintis ir tiesiog Gyventi. Būti. Sau. […]
Už kelių posūkių, į pietus Miško gatvele nuo mūsų namų durų, kairėje palikęs parką su dvaru, voverėm ir lapėm, o dešinėje, tolėliau, kino teatrą, gali rasti ilgą gatvę ir daržovių turgų. Gausų ir triukšmingą – patį geriausią dalyką šioje Miesto dalyje. Neįprastas čia turgus. Niekas […]
Mes šokdavom į raudoną automobiliuką, pūškuodavom į kalnus, leisdavomės į laukinius paplūdimius ir alyvmedžių giraites – ten, kur nebūdavo nė gyvos dvasios, iš krepšelio traukdavom sūrį, alyvuoges ir tamsią duoną; godžiai valgydavom čia pat, klausydamiesi kalnų vėjo, cikadų ir kažkur ten, už kalnų, ar visai […]
Ištuštėjęs miestas pasitinka tingiai žiovaujančiu rytu. Naktį be paliovos groję žiogai nutyla iki vakaro ir sudeda smuikus į dailius raudonmedžio futliarus. Medžiai nusipurto sunkias rasos ašaras – vasara ritasi į antrą pusę. Lyg dulkes nubraukiu atgalios darbo savaitės rūpesčius. Savaitgalis. Dvi dienos sau. Knygoms, įspūdžiams, […]
