ir kita gyvenimo poezija + proza
Gruodis pralėkė galvotrūkčiais. Kūčios, Kalėdos, tarpušventis, Naujieji… Dovanos ir dovanojamas viens kitam laikas, pasisėdėjimai iki gilios nakties; Kalėdinė pasaka paskutinę minutę, po centrą karštligiškai ieškant vietos automobiliui; kava senamiesty su šokoladiniu sūrpyragiu; baklava, varškinės tėčio spurgos ir draugų lazanija… Mūsų dienos buvo didelės ir sočios. […]
Kai tądien sulaukiau Dalios laiško su klausimu, ar nenorėčiau paragaut Maroko, patryniau delnais. Jėga! Žinoma, kad norėčiau! Ne, ji manęs nekvietė į kvapą gniaužiančią kelionę po šią spalvingą šalį su Dainiumi ir magelanais, neskyrė pasimatymo marokietiškame restorane ir į svečius nesiūlė atlėkt – Maroko medinos, […]
Kai vasara už lango, mintyse ir širdyse, kai vidudienio karštis traukia prie žemės, vandens buteliukas stebuklingai išdžiūsta, o metro padaugėja paplūdimio šlepetes įsispyrusių pakeleivių, nejučia imu pavydėt siestas turintiems Pietų gyventojams. Kai vakarop įkaitusiu šaligatviu žingsniuoju namo, galvoje sukas viena mintis: šaltibarščiai. Didelis dubuo. Šaltas […]
Nauja mėgstamiausia sriuba mūsų virtuvėje. Na, negaliu sakyt, kad visiškai visiškai nauja ir nėsyk neragauta. Labai panašią kiekvieną vasarą iš šviežių daržovių verda ir mama, ir močiutė. Tik įdeda ir dar šio bei to – iš tikrųjų nė nežinau, ko, gal daug daug meilės, bet […]
Kartais nereikia beveik nieko. Tik laikytis už rankų. Tavęs ir manęs. Tylaus kvėpavimo greta, pianino ir istorijos iš grotuvo. Pavasariškai nusidažiusios dienos, spalvų už lango ir arbatos puodeliuose. Sriubos. Tirštos, sočios ir aromatingos. Kiek egzotiškai kvepiančios apelsinais, prabylančiais su kiekvienu šaukštu – neįkyriai ir […]
Pomidorų ir duonos sriuba acquacotta, arba išvirtas vanduo, kilusi iš Toskanos. Tai varguolių maistas – vienas iš cucina povera pavyzdžių. Pagrindiniai sriubos ingredientai tebuvo trys: sužiedėjusi duona, vanduo ir svogūnai. Ir tik vėliau, bėgant metams, sriuba buvo papildyta pomidorais, salierais ir kiaušiniais. Sultinio šiai sriubai […]