ir kita gyvenimo poezija + proza
Šiokiadieniais, kai po darbo dienos galva vis dar pilna miesto ūžesio, mintyse tebesuku rytojaus darbų filmuką ir tenoriu čia ir dabar išsitiesti ant sofos, gaminu troškinius. Žemiškai paprastus, kartais labai daržovinius, kartais tokius, kuriuose telpa ir mėsa, ir daržovės, ir pats skaniausias padažas. Ir sušildančius […]
Mėsa retas svečias mano virtuvėje – dažniau apsilankantis skaitytojas turėjo seniai pastebėt :) Nesu vegetarė ir kol kas nežadu ja tapti (nors – atvirai – raudona mėsa čia man smirda ir yra kitokio, neįprasto skonio), tačiau žaisti su ja ne ypač mėgstu. Šiukštu nekalbu apie […]
Skubantis miestas, pašėlęs miestas. Kai iš vienos metro linijos peršoki į antrą, o tada ir į trečią, kai galiausiai įsėdi į autobusą namo, pagalvoji: velnias, o tas Vilnius buvo toks mažučiukas… Kai ilgajame Oxford street galiausiai prasiskini kelią iki išsvajotos skarelės su kregždutėmis, o tave […]
Užmiegotom akim stovi minioj žmonių viena ranka laikydamasis geltono turėklo, kita tvirtai spausdamas knygą arba rytinį laikraštį, metro lekia tolyn, už langų tunelio tamsą keičia stočių šviesos; stoja, veidai mainosi, kažkas snaudžia, kažkas niūniuoja, kažkas švilpauja, kažkas dažosi blakstienas ar lakuojasi nagus, kažkas migdo kūdikį, […]
Už kelių posūkių, į pietus Miško gatvele nuo mūsų namų durų, kairėje palikęs parką su dvaru, voverėm ir lapėm, o dešinėje, tolėliau, kino teatrą, gali rasti ilgą gatvę ir daržovių turgų. Gausų ir triukšmingą – patį geriausią dalyką šioje Miesto dalyje. Neįprastas čia turgus. Niekas […]
Apie nesaldžius prancūziškus (ir visai nesvarbu, kad jie buvo imti gaminti ne prancūzų, o jų kaimynų vokiečių – tiesiog Prancūziją labiau myliu, voilà) pyragus, arba quiche, turbūt nereikia pasakoti. Tobulai universalus patiekalas. Ir pietums, ir vakarienei, ir į gamtą, ir lauktuvių, ir į darbą. Skanus […]