ir kita gyvenimo poezija + proza
Ilsėtis. Miegoti. Iki pietų. Sustoti. Kojos nekelti iš namų. Tiesiog. Gulėti vonioje. Deginti žvakes. Sutvarkyti prieskonių lentynėlę. Žiūrėti filmus, vartyti žurnalus. Išsijungti. Tin-gė-ti. Ir kepti duoną. Kad namai pakviptų Namais. Ir traukti iš orkaitės, ir ragauti dar šiltą, laužyti, dalintis ir tiesiog Gyventi. Būti. Sau. […]
Už kelių posūkių, į pietus Miško gatvele nuo mūsų namų durų, kairėje palikęs parką su dvaru, voverėm ir lapėm, o dešinėje, tolėliau, kino teatrą, gali rasti ilgą gatvę ir daržovių turgų. Gausų ir triukšmingą – patį geriausią dalyką šioje Miesto dalyje. Neįprastas čia turgus. Niekas […]
Mintis paversk žodžiais, ir žodžiai taps stebuklais. Tikėk. Mūsų gyvenimas nepriklauso nuo vienos vietos. Arba nuo vieno būsto, ar vieno darbo. Išdrįsk. …nes kiekvienos pėdos turi savo kelią. Atrask. Bandyk vėl. Vėl klysk. Klysk geriau. Bandyk. Pavasariai sugrįžta. Visuomet labai nauji… Nepamiršk. Lietų, gyvenimą, šiltus […]
Visą mėnesį snigo kažkur apie šiaurę, kitoj salos pusėj, vakar šviesa dideliais kąsniais aplankė ir Raudonų autobusų miestą. Užklojo stogus ir kaminus, gatves ir stoteles, paslėpė medžius ir vis dar (vis dar!) žaliuojančius krūmus. Sako, kalėdinės dovanos šiemet vėluos. Jau vėluoja paštas, skrydžiai, klimpsta autobusai, […]
Su kiekviena diena ir nuplėštu kalendoriaus lapeliu vis labiau pakvimpa cinamonais, karštu vynu ir mieliniais pyragais. Kasdien vis sparčiau artėjančia žiema, šaltu šerkšnu, apgobiančiu gatves, debesis ir blakstienas. Laukimu. Besibaigiančio rudens susipynusios dienos dvelkia ilgesiu – rankų, šilumos, tylaus arbatinuko dūzgimo, ankstyvų rytų krentant snaigėms, […]
Apie nesaldžius prancūziškus (ir visai nesvarbu, kad jie buvo imti gaminti ne prancūzų, o jų kaimynų vokiečių – tiesiog Prancūziją labiau myliu, voilà) pyragus, arba quiche, turbūt nereikia pasakoti. Tobulai universalus patiekalas. Ir pietums, ir vakarienei, ir į gamtą, ir lauktuvių, ir į darbą. Skanus […]