– Šokoladas kaip bučinys – visada geriau, kai jis tirpsta lėtai, – sakė įsimylėjęs herojus viename filme. O gal atvirkščiai? Bet juk esmė ne žodžiuose, o kas lieka po jų. Būna, kad valgai, bet nepastebi, ką. Greitai, bėgte, nes laikas, nes darbas, nes gyvenimas. Kąsniai tampa energija, maistas – tik dar vienu punktu dienos sąraše. […]
desertai
Mes mąstome ne vien žodžiais – mūsų mintis kuria vaizdiniai, pojūčiai, spalvos ir jausmai. Smegenys veikia sinergiškai: skonis, kvapas, spalva ir emocija susipina į darnias asociacijų grandines. Būtent dėl to vienas kąsnis geba akimirksniu nukelti į praeitį, sužadinti pamirštus jausmus ar net pakeisti vyraujančią nuotaiką. Skonis – tai ne tik fiziologinė reakcija į maistą. Jis […]
desertai
Turiu ypatingą ryšį su rudeniu. Kasmet vis pasitikrinu, ar tikrai, ar jausmai tokie pat tvirti, ar žvakių neužpūtė vėjas, ar santykiai šen bei ten nepradėjo byrėti kaip smėlinio pyragėlio krašteliai. Ne, viskas lygiai taip pat, kaip ir pernai metais, ir užpernai, ir dar daug metų prieš tai. Dabar geriausia šviesotamsa, giliausi šešėliai, ryškiausiai sužimba spalvos […]
desertai
Kadangi figos pagaliau kainuoja tiek, kiek ir turi kainuoti baigiantis jų sezonui, metas desertui. Nors Yotam Ottolenghi jį vadina klafučiu, man regis, tai nėra visiškai tradicinis kepinys. Pirmiausia dėl to, kad jo tešla ruošiama atskirai plakant kiaušinių trynius ir baltymus, todėl kepinys pavyksta biskvitinis, neįtikėtinai purus. Lyg debesėlis – atsignybtas gabalėlis ima ir ištirpsta burnoje. […]
desertai
Juodkrantė kasmet pasitinka glėbiu saulės ir jūros. Galbūt mums taip sekasi, o gal esame įminę žemės tarp dviejų vandenų paslaptį, kad ji taip noriai mus priima. Savaitė čia – laikas, kurio lauki visus metus, o tada jau jo nebeskaičiuoji. Juokauju, kad mūsų vasara susideda iš dviejų dalių: jos pradžios ir pabaigos laukimo. O šįkart dar […]
desertai
Šiemetė vasara mane pasigrobė. Senokai neturėjau jos tokios vėjavaikiškos, kai rytai būna labai ilgi, o vakarai, regis, nesibaigiantys. Kartais šiek tiek per daug angliavandenių ir pietų miego, kartais – vyno, knygų (per pusantro mėnesio – penkios, buvau klaikiai pasiilgusi skaityti sau, o ne darbo reikalais), pasivaikščiojimų, pokalbių, bet daugiausia – tiesiog švento nieko neveikimo, dykinėjimo […]