Labas, Italija.
Ne tas žodis, kaip buvau pasiilgusi.
Kelionė prasideda vos nuleidus kojas iš lovos ankstų rytą. Paskutiniai daiktų sutikrinimai gurkšnojant pirmą stiklinę vandens, ar įdėti pasai, o vaistų turėsim? Įsimesk tą maišelį guminukų, pameni, pirkom vaikams, lėktuve prireiks. Ką reiškia, žada stiprų lietų? Įdėsiu vienkartinių lietpalčių, o tu greitai išburk pusryčius. Viena, dvi, trys, keturios kuprinės, du vaikai ir mes abu, visi į taksi; atvirkštine tvarka – iš jos ristele į oro uosto laukiamąjį. Lėktuvas vėluos valandą; einam sulčių ir užkandžių – pusryčiai jau istorija, o tada pro langus paganyt lėktuvų, gal anas jau bus mūsų? Kuriam istorijas, kur jie kyla, stebim atsispiriančius nuo grindinio ir pranykstančius aukštybėse.
„Gali turėti ištisą Visatą, jei man paliksi Italiją“, yra sakęs Giuseppe Verdi. Galima prirašyti paklodes banalybių apie jos maistą, kraštovaizdį, žmones, miestus; mintys kartosis, rašytojai cituos vienas kitą, brauks per šalies kultūrinį paviršių, nes mes, keliadieniai keliautojai, nulaižome grietinėlę, neretai neprisikasdami iki biskvito.
Nors turiu daugybę kelionių nuotraukų, jos telpa į saują prisiminimų. Kreta – prie žemės priklijuojantis karštis, apakinanti šviesa, pašėlusios cikados ir nervų ląsteles į dulkes trupinantys serpantinai. Marselis – druskos kristalai ant lūpų, jūra lekiant laivu; suktos merginos, besitaikančios atsegti rankinę; plonos viešbutuko sienos ir sunkiai tramdomu juoku tildomos intymios akimirkos; Friulio salų ramybė vidurdienį pasiutusiai žydint aguonoms. Bergamas – bėgikai, gegutės kalnuose ir lengvai išprotėję futbolo sirgaliai po langais.
Dar – perpildytas eskalatorius į Città Alta ir tik mes keturi, kylantys į debesų gaubiamą kalno viršūnę prie Como ežero. Gerokai per daug gelato ir baisi audra, nuo kurios glaudžiamės fosilijų muziejuje. Un uomo elegante su raudonu skėčiu miesto aikštėj. Taip ir neatvažiavęs Uberis. Atostogų namuose ištiškęs frizzante, kurio šukes tenka traukti iš po šaldytuvo. Moteris su braškėmis, vieną uogą, tiesiamą vyrui, palydinti žodžiais, kad tokių skanių jų dar niekada niekur nevalgė. Kvapą gniaužiantis aukštis po kojomis ir žemyn nuo kalno čiuožiantys debesys. Napoletana, po kurios vos neatsiduriu ligoninėje. Prirūkytas laikraščių kioskas kaip iš nespalvotų filmų ir dvi žilaplaukės signoros už prekystalio.
Yra tokia sena bergamietiška patarlė: Scarpe larghe e bicér pié e tö i bùsere come i vé (netrinantys batai ir pilna taurė – ir gali priimti gyvenimą tokį, koks jis yra).
Tai va – už tas akimirkas, keliones ir gyvenimą.
Pasidalinkite:
