lasagna vulgaris*
*lazanija paprastoji
Lazanija – didžiausia mano kulinarinė nesėkmė ever. Jau nebepamenu, kur susiradau receptą – tais gūdžiais, mhm, 2001-2002 (?) internetu namuos net nekvepėjo. Greičiausiai vienoj iš laimų, moterų arba jų. Už studentiškus centukus susipirkti produktai išdidžiai gulėjo ant virtuvės stalo, o aš sukausi. Kepiau svogūnus, troškinau Bolognese padažą ir džiaugiaus savimi. Vis dėlto aš, maža naivuolė, norinti pasimaivyti prieš kavalierių ir ruošianti jam atseit pietus, persistengiau. Na, pritrūkau kruopštumo. Neturėjau įgūdžių. Nežinojau, jog bechamel’is nemaišomas prisvyla. O prisvilęs, net ir nurinkus atseit nesvilėsius, tinkamas ne lazanijos lakštams pertepti, o tik šiukšliadėžei. Todėl jojon keliavo visutėlaitė lazanija, deja deja. O būčiau galėjusi bent makaronus išsaugot, išvirti ir su mėsos padažu patiekti. Kavalierius, tiesa, ilgai juokės už pilvo susiėmęs, cha cha cha, cha cha cha. Nes namuos lyg ir kvepia, o kas – taigi neaišku, kol nepraveri vienos įstaigos durelių :)
P.S. prie baltojo padažo gamybos prisiliesti bijojau iki pat nebegūdžių 2009-ųjų.
P.P.S. pačią neskaniausią lazaniją ever valgiau Romoje.
~~~
~ lasagna ~
500 g neriebios maltos jautienos
1 vidutinio dydžio svogūnas
3 česnako skiltelės
2 x 400 g konservuotų pomidorų be odelės
2 lauro lapeliai
1 1/2 šaukštelio maltų rozmarinų
2 rutuliukai mozzarella
100 g geltono puskiečio sūrio („Džiugo” ar panašaus)
500 ml pieno
80 g sviesto
60 g miltų
žiupsnelis maltų muskatų riešutų
druskos
šviežiai maltų juodųjų pipirų
lazanijos lakštų (26 x 12 x 8 kepimo formoje suklojau tris jų sluoksnius, prireikė šešių lakštų)
2 šaukštai alyvuogių aliejaus
Didesnėje keptuvėje įkaitink šaukštą aliejaus ir jame pakepink smulkiai supjaustytą svogūną ir sutrintas česnako skilteles, iki įgaus auksinį atspalvį.
Sumažink ugnį iki vidutinės, konservuotus pomidorus sutrink šakute ir supilk į keptuvę su svogūnais bei česnakais. Sudėk lauro lapelius, paskanink rozmarinais, druska, pipirais ir troškink pusvalandį neuždengęs.
Kitoje keptuvėje įkaitintame likusiame aliejuje 20 min. kepk maltą jautieną, paskanintą druska ir pipirais.
Iškepusią mėsą perkelk į didesnę keptuvę su pomidorų troškiniu (nepamiršk išimti lauro lapelių), išmaišyk ir nukelk nuo ugnies.
~~~
~~~
Trečioje keptuvėje arba išplautoje, kurioje ką tik kepė mėsa :) ištirpink sviestą, suberk ir kelias minutes pamaišydamas pakepink miltus. Supilk 300 ml pieno, paskanink muskatais, druska ir pipirais. Padažą troškink ant vidutinės ugnies nuolat pamaišydamas, kad nepridegtų. Kai ims tirštėti, supilk likusį pieną. Vėl troškink, kol pradės tirštėti, suberk 50 g tarkuoto sūrio ir maišyk, kol jis išsilydys.
Kepimo indą sutepk sviestu, klok lakštą ar kelis makaronų, ant jų dėk ploną sluoksnį mėsos ir pomidorų troškinio, tada ploną padažo sluoksnį, šį apdėk plėšytais mozzarella gabalėliais ir kartok iš naujo, kol sunaudosi visą lazanijos įdarą. Viršutinis sluoksnis turėtų būti padažo. Apdėk likusia mozzarella ir 50 g tarkuoto geltono sūrio.
Kepk 30 – 45 min, kol lazanijos viršus apskrus. Jei nemėgsti apskrudusio viršaus, uždėk folijos lakštą, kurio apatinę pusę patepk trupučiu aliejaus, kad sūris nepriliptų. Baigdamas kepti, foliją nuimk.
N.B. Kuo daugiau sūrio, tuo skanesnė lazanija ;) Mozzarella ypač tinka.
Skanaus!
Auryte, prajuokinai :)) Matyt, vaikutis gims mylintis katinus ir itališką virtuvę :))
Tikrai neapverdu lakštų. Pamenu, kai dar tik mezgiau pažintį su lazanija:), lygiai taip pat bijodama, kad nesuminkštės, apvirdavau. Tą patį darydavau ir su cannelloni makaronais. Visgi po kelių bandymų suvokiau, jog virimas prideda tik papildomo darbo :)
Todėl, jei gaminsi pirmą sykį ir prisibijai, apvirk kelias minutes, kol vos vos suminkštės, dideliame kiekyje vandens įpylusi truputį aliejaus, kad lakštai nesuliptų.
Beje, kepant lazaniją, šią į naudą apdengti folijos lapu – taip lakštai dar geriau išsitroškina, o baigiant kepti jį nuimti, kad sūris lengvai apskrustų.
Privalo pavykti, tikrai :)
Tikrai? Taip nesinoretu sugadinti o tai pulsiu i asaras :D
Dabar mano nestumine uzgaida yra Lazanija, lazanija ir dar karta lazanija, daaaug lazanijos :)) Gal kad katino metais gimus? Zodziu as kaip Garfildas :)))
Auryte, niekada neverdu, jie puikiausiai suminkštėja užpilti padažu :)
O man klausimas, as viena kart jau dariau lazanija, bet uzsiknisau kariaut su tais lakstais juos apvirdama. Bet va mano drauge paskandina padazuose ir kol buna gatava tie makaronai kaip ir issitroskina :)
Tai klausimas, ar jus apverdat lakstus ar dedat nevirtus?? :)))
Improvizacija – virėjo draugas :)) Tai, kad ne visad vykus, istorija nutyli dažniausiai :)
Pabandyk maniškę, paprastų paprasčiausia, bet lazanijos lakštai tiksliai suminkštėja :)
Teisingai, sunku gamint, kai pats negali valgyt ;)
mūsų namuose lazanija visada visada laukiama. pirmąjį (hm, ir vienintelį) receptą susiradau supermamų lobynuose (dar kadų kadaise, kai tai nebuvo Toks Fenomenas), išmėginau ir, nors patirties virtuvėj buvo nulis,… ogi bešamelis pavyko :)
tiesa, visada gaminu su sojos faršu. na, kad ir pati skanaučiau, o ne tik kvapais alpinčiausi, va. :)
taaaipp, pas mane iki šiol su lazanija nekokie reikalai… kiek kartų dariau – tiek susimoviau. dažniausiai iš mandrumo – prisigalvoju visokiu nesamonių, kaip antai pakeisti bešamelį grietine ir pomidorų pasta, tai lakštus kažkokius nusiperku ir išverdu. arba gaunasi kieta ta lazanija kaip puspadis. paskutinį kartą visą švilpinau lauk, vyrukai mano liko nevalgę.
beje, puolu antrinti dėl lazanijos su lietiniais. mama gamina velniškai skanią. dar ir pievagrybių prikrauna… niam…
o tamstos recepta „užvaigždinu” rss ir bandysiu, gi reikia kažkada išmokti…
Manasis Garfieldas galiausiai įvertintas, tokia jo rolė ir buvo :)
Juliana, maniškis gal vyresnis, dėl to ramesnis :) Draugiškas labai, irgi visur sekioja ir burba :)) Ir laaabai garsiai burzgia, lyg mažas traktoriukas. Svečius ignoruoja visad, ant rankų retas paims :)
Tai jau tikrai, nemaniau, kad dar kažkas tokį turi :)
Manasis tai išdykėlis – visos rankos ir kojos apkandžiotos. Labai bendraujantis – visą dieną vaikšto iš paskos ir kažką murmena :)
Bet pripažįsta tik mane – su svečiais elgiasi lyg su žemesniais už save :D
Smagu! Vis dėlto, kokia maža ta Lietuvėlė:)
kodėl katiną patraukt? GARFIELDas nuo lazanijos neatsiejamas, iš jo ir reikia mokytis
Eik eik! :)) Fantastika. Retas egzempliorius išties :)
Koks charakteris? :) Maniškis inteligentas, išdidus, nors pasimušti mėgėjas retsykiais :))
Taip taip! Viena žydra, kita žalsva. Tikras džiaugsmas ;)
Juliana, turi nuojautą, matyt :)
P.S. ir taviškis baltas pūkuočius skirtingomis akimis? ;))
Arba aš nežinau, kaip atrodo tikrasis bešamelis, arba turiu kažkokią mistišką nuojautą :D Pirmą kartą gaminau be jokių proporcijų, „iš akies”, ir viskas gavosi :)
Lazaniją irgi mėgstu, tik gaminu ją laaabai netaisyklingai, bet pritaikytą mano skonio receptams :)
P.S. Mūsų baltieji gražuoliai matyt broliukai;)
Bešamelis tas, gyvatė, visiems koją pakiša, akivaizdu :)
Forelle, įdomiai su lietiniais :)
Egle, tavoji lazanija iš viso puiki, todėl nesistebiu dėl brolio :)
Mano pirmosios lazanijos buvo kepamos pas mamą. Irgi dėl baisiojo bešamelio, kuris jai tobulai gaudavosi. Bet aš nebūčiau aš, idėmiai stebėjus, porą kartų sugadinus ir gumulais sušokosius miltus padaže išmetus, išmokau. Brolis mane terorizuioja su lazanija :)
Mano pirmoji lazanija taip pat buvo nenusisekusi dėl bešamelio padažo, laikiausi tiksliai kiekių, bet man ten taip greit sutraukė viską į košę, kad teko ją išmest, o kitam padažui pagaminti jau produktų neturėjau. Ir dar, kvailelė, lakštus viriau ir perviriau. Paskui irgi ilgai nieko panašaus negaminau. O skaniausia valgyta lazanija buvo pagaminta nuo A iki Z pačios, norisi ir vėl, bet atsiminus, kad visą dieną gaminau, noras praeina.
Beje, kažkada panašiai susluoksniavau lietinius, nes pasirodė, kad lakštų neturiu, padariau kaip torta, tai vyrui net labiau patiko :D
dabar suprantu , kad galetume apsikeisti lekstemis ir paziureti kuri skanesne :DDD
igne, mėgink :) Aš proporcijas kadais nusižiūrėjau ir lyg pataikiau. Svarbiausia miltų nepadaugint, nors tirštumą puikiai sureguliuoja pienas, tik tiek, kad jo laaabai daug prireikt gali tokiu atveju :)
Jurga, prajuokinai :)) Mes gal panašaus amžiaus, kur tuose metuose baisi patirtis :)) Dabar gi jau gudrios, pasiskaitai receptą ir pagal save proporcijas paskirstai, bent aš taip darau, jei įtarimas kyla, kad bus per saldu/rūgštu ar pan :)
Žiu, nehigieniška? :) Skubu teisintis, kad, kai gaminama svečiams, katinas prie puodų neprileidžiamas :) O čia jis tik modelis, na, ėjo pro šalį, o žinant mano minimalias fotografavimui skiriamas sąlygas…
F., lietuviškose brūkšnelis itališkuose restoranėliuose išties galima paragauti skanių. Aš labai nusivyliau romietiškąja: lankėmės, atrodo, atokiai nuo miesto centro esančioje trattoria, turistai tebuvom mes ir dar keli, maistas turėtų būt naminis ir skanus, bet lazanija… Rūgšti. Ne, nesugedus, ne. Bet rūgšti. Abu su draugu buvom vienos nuomonės – neskani. Gaila, nebepasitaikė proga kitoje vietoje paskanauti.
Megstam ir mes lazanija. Net labai! Tik as su trijomis keptuvemis nesiuntu arba nesiuntu visai. O tada zygiuojam i koki italiska restoraneli:) Kolkas italai nenuvyle:)
Niu viskas labai gražu ir skanus, tik tą katiną aš nuo maisto traukčiau.. :)))
su tais kavalieriais man panašiai buvo – gaminau lydeką su citrina… hmm…. panašiais metais kaip ir tu :D. ir nusprendžiau kruopščiai laikytis recepto… nu ką… buvo labai, labai rūgštu. teko visą lydeką lauk mest :))
o kas link lazanijos – mėgstu aš jas… kaip ir viską, kas iš makaronų :)
O aš vis dar bijau bešamelio… Vis mėginu, mėginu.. ir kažkaip tų proporcijų matyt neištaikau :(
Bet kadangi nuolat turiu lakštinių, tai kas kelis mėnesius išsikepu tokią netikrą lazaniją. Bėda. Reikės šitą receptą prisiminti, kai vėl kils noras utilizuoti lakštinius.