Kai turiu per daug protinės veiklos (atrodo, kad galva subyrės į šukeles, o smegenys išsibarstys kaip graikiniai riešutai ir nei vienų, nei kitų nebesurinksiu), geriausiai išsitaškau su dulkių siurbliu arba fotiku. Vienintelė sąlyga – fotografuot turiu sau. Neskubant, pakrapštant nosį, išeinant laukan apkarpyt visžalių krūmų, susimalant cukraus pudros kavamale, nulupant dešimt mandarinų nuotraukoms ir užsisvajojus […]
ir kita gyvenimo poezija + proza