ir kita gyvenimo poezija + proza
Jie labai kelia nuotaiką – net ir tada, kai žalios spalvos už lango ir šiaip netrūksta. Man labai skanu su šviežiu ožkų sūriu – jis tikrai nėra būtinas, bet jei norėsite pabandyti, prekybos centruose ieškokite šviežio tepamo ožkų sūrio, būna dėžutėse kaip lydytas sūrelis. Aptepi […]
Žinot, kaip būna, kai ką nors gamini su mintim greičiau greičiau, nėr čia kada prie puodų stovėt, bet principai neleidžia nusileist kokybei? Tai štai, šitam avinžirnių ir špinatų karyje ir indiškoj duonelėj (tai yra visiškas londonietiško naano analogas; tie papločiai man iki šiol sapnuojas) […]
Kai tądien sulaukiau Dalios laiško su klausimu, ar nenorėčiau paragaut Maroko, patryniau delnais. Jėga! Žinoma, kad norėčiau! Ne, ji manęs nekvietė į kvapą gniaužiančią kelionę po šią spalvingą šalį su Dainiumi ir magelanais, neskyrė pasimatymo marokietiškame restorane ir į svečius nesiūlė atlėkt – Maroko medinos, […]
Smagu sugrįžti naujais metais po beveik mėnesio tylos :) Ir grįžti su kiek kitokiu patiekalu, ne visai būdingu Duonai ir žaidimams. Apie Tailando virtuvę šiek tiek sužinojau gyvendama Londone – populiari ji ten, ypač mėgstami visokie žalieji kariai, daržovių suktinukai ir patiekalai su noodles – […]
Londone nėra ryškios ribos tarp žiemos ir pavasario. Na, žinot, tų pavasarinių upelių gatvėse, nuo stogų bėgančių, į skardines palanges barbenančių ir už apykaklių byrančių lašų, pirmųjų – šildančių – saulės spindulių, pamažėle besitraukiančių pieniško sniego lopinėlių, žibučių šlaituose ir bundančios žemės. Čia krūmas už […]
Myliu pavasarį. Ir, nors Londone gamta jau alsuoja vasara (turguje mačiau parduodamų neatvežtinių – vietinių britiškų – braškių!), kalendorius skaičiuoja gegužę – gražiausią laiką metuose. Kas kartą iš savo turgaus, į kurį žingsniuoju šeštadieniais vis ta pačia Miško gatvele, parsinešu ridikėlių, špinatų, svogūnų laiškų, žalių […]
