ir kita gyvenimo poezija + proza
Niekada nebuvau kavos žmogus. Atsimenu, paauglystėje teta, skeptiškai kilstelėjusi antakį, kai raukydavausi prieš jos puodelį, žadėdavo: įstosi studijuoti – tikrai tokia pavirsi. Nepavirtau. Nors buvo visaip. Ketvirtadalis šaukštelio kavos į karštą vandenį (nes visi nuo kažko pradeda), tirpi su pienu (ar kondensuotu), latė iš popierinio […]
Ruduo – spalvingas. Ir nežinau, kas dar galėtų prilygti pomidorų spalvų paletei. Bent jau lėkštėje – mažai kas. Raudoni, geltoni, violetiniai, beveik juodi, žali… Jie puikūs. Ir jų norisi daug. Itališkų salotų su pomidorais, mocarela ir bazilikais negaliu atsivalgyti. Gero, suprask, tikro, suprask, tobulai prinokusio […]
Kas sieja meilę ir makaronus? Taip, abu žodžiai prasideda ta pačia raide. Taip, abu paveikiausi ir nunešantys stogą, kol karšti. Ir dar tai, kad vieną kartą aplankiusi, ta meilė makaronams užtrunka ilgam. Negaliu sakyti, kad moku gaminti daug padažų makaronams. Mano virtuvėj varijuoja keli mėgstamiausi: […]
Lietaus už lango ir apniukusio dangaus nepastebėti neįmanoma. Ar jau ruduo? Gal dar ne. Bet jei jūs, kaip ir aš, vasarą neskaitot knygų – šį malonumą atidedat lietingoms dienoms ir rudeniui, atsiverskit Jan Moran Vyndarius. Man atrodo, kad knyga skirta labiau joms nei jiems, ir […]
Kai kurie filmai (į)kvepia. Šokoladu, rytietiškais prieskoniais, citrininiais pyragais, vynu. Arba vyriškai – rozmarinais. Gorgoncola. Kepinamu česnaku su aitriosiomis paprikomis. Ir sočia pasta. Apie ką aš? Apie Estômago (Skrandį), ironišką brazilų dramą apie kalėjimo (ir ne tik) virtuvę, kurioje gardžių kvapų itin gausu. Gyvenimo restorane […]
Besibaigiantis ruduo mūsų namuos nubyra kaštonais. Tais, iš svečių šalių, taisyklingai kaštainiais vadinamais. Numanau, kad didelės dalies skaitytojų jie (kol kas) nežavi. Vistik, nors Lietuvoje neatrodo populiarūs – pavyko rasti tik gerai paieškojus (ačiū, G.!), į tinklaraštį rudeniop užklysta ieškantieji kaštainių kepimo pradžiamokslio. Jų skonis? […]
