Kai vakar gatvėms brendant į naktį klaidžiojom Temzės pakrante ir tiltais, sustodami sugert arbatos, po to gitarų ir smuikų, palei upę virkdomų turistams ir tiesiog miestui, man jau po truputį kvepėjo rudeniu. Lengva vėsa, kylanti nuo upės, vėjas, įsisukantis į plaukus, medžių viršūnes, žmonių minias, siūlyte siūlė tvirčiau susipainiot megztuke ir šlietis arčiau savo žmogaus. […]
ir kita gyvenimo poezija + proza