ir kita gyvenimo poezija + proza
Kadangi figos pagaliau kainuoja tiek, kiek ir turi kainuoti baigiantis jų sezonui, metas desertui. Nors Yotam Ottolenghi jį vadina klafučiu, man regis, tai nėra visiškai tradicinis kepinys. Pirmiausia dėl to, kad jo tešla ruošiama atskirai plakant kiaušinių trynius ir baltymus, todėl kepinys pavyksta biskvitinis, neįtikėtinai […]
Neseniai su vaiku baigėme The Stranger Things. Ok, idėja buvo jo – sakė, kietas serialas, negalima praleisti, klasėje vyksta lenktynės, kuris daugiau serijų matė. O dar ir Lietuvoj filmuotas, tai supranti. Žinodama, kaip aistringai griebiuosi sudominusių serialų (kadaise Money Heist visus penkis sezonus baigiau per […]
Visiškai fantastiškos salotos. Minimaliai pastangų, maksimalus rezultatas. Jau atsiranda pirmųjų tikrų pomidorų, todėl carpe diem, bent jau man jų norisi kuo daugiau; ir vien su druska, ir grietine ar lengvai pamarinuotų balzaminiame acte su prieskoniais. Būtinai pirkite buratą, mocarela čia taip nesuspindės. Ir nors lėkštėj […]
Esu prisiekusi figų gerbėja. Londone gyvenau rajone, į kurį kėlėsi pirmieji graikų emigrantai – ten vis dar auga figmedžiai. Vienas jų žaliavo greta mūsų tvoros – tiesą sakant, taip ir neišdrįsau nusiskinti nuo jo nė vienos figos (geras auklėjimas, žinau, nors vaikystėj nieks netrukdydavo patikrinti, […]
Tai mėgstamiausias mano brolio sūrpyragis. Nuo tada, kai nusirašė receptą, jį užmaišau ir pašaunu kepti jau seniai nebe aš. Gera vistik, kai receptai apsigyvena šeimoje. Pyragas sodrus, sotus ir labai šokoladinis. Itin derantis su latte žvarbių popiečių nuotaikingiems pietums iš pusryčių dėžutės senamiesty. Suvalgomas lėtai […]
Labai mėgstu užtepėles. Čia, Londone, įvairių įvairiausių, jau pagamintų, gali nusipirkti tiesiog prekybcentryje arba maisto turguje. Vienos jų prastesnės, kitos – gardesnės. Tokios, kurias norisi pakartoti ir namuos. Tarkim, humusas su pesto padažu, apibarstytas kedrinėmis pinijomis ir tarkuotu parmezanu… Šis mano mėgstamiausias. Tepi sau ant […]
