ir kita gyvenimo poezija + proza
Atostogauti yra gera. Netgi viduržiemį. Viduržiemį – ypač. Kai rytais visus pažadina nenuoramos žadintuvai, kai tenka skubėt į darbus, bristi per pusnis, atsikasinėti automobilius ir keiktis spūstyse, aš palaimingai sapnuoju kažkelintą sapną. Tingiai rąžausi, pramerkiu akis ir nusprendžiu, kad dar anksti, kad keltis juk nereikia, […]
Labiau už viską norėčiau saulės ir išsitiesti žalioje pievoje. Skaičiuoti debesis, graužti smilgą ir į dangų paleisti dievo karvutę. Nudegti nosį ir pasipuošti strazdanomis. Prisiskinti glėbį ramunių. Įmerkti kojas į ežerą ir sklaidyti smiltis. O vakare, suokiant lakštingaloms, po obelimi gerti arbatą ir kalbėtis. Iki […]
Myliu naktinį Vilnių. Šokoladinę tamsą žaibais skrodžiančius žibintus ir automobilių šviesas, šiltais žiburėliais viliojančius senų namų langus ir jaukias kavinukes, vėlyvuosius praeivius, dailiai apšviestas elegantiškas bažnyčias ir miesto aikštes. Paros metą, pilną paslapties ir mįslių. Sakoma, kad tamsa įkūnija liūdesį. Tačiau argi šokoladinis tortas ar […]
