Šiokiadieniais, kai po darbo dienos galva vis dar pilna miesto ūžesio, mintyse tebesuku rytojaus darbų filmuką ir tenoriu čia ir dabar išsitiesti ant sofos, gaminu troškinius. Žemiškai paprastus, kartais labai daržovinius, kartais tokius, kuriuose telpa ir mėsa, ir daržovės, ir pats skaniausias padažas. Ir sušildančius vėsiais žiemos vakarais, ir lengvesnius pavasariui atėjus. Ir, svarbiausia, tokius, […]
kaip pas mamą
Mėsa retas svečias mano virtuvėje – dažniau apsilankantis skaitytojas turėjo seniai pastebėt :) Nesu vegetarė ir kol kas nežadu ja tapti (nors – atvirai – raudona mėsa čia man smirda ir yra kitokio, neįprasto skonio), tačiau žaisti su ja ne ypač mėgstu. Šiukštu nekalbu apie vištieną! :) Vis dėlto turiu kelis išmėgintus ir vykusius mėsiškų […]
mėsiška
Skubantis miestas, pašėlęs miestas. Kai iš vienos metro linijos peršoki į antrą, o tada ir į trečią, kai galiausiai įsėdi į autobusą namo, pagalvoji: velnias, o tas Vilnius buvo toks mažučiukas… Kai ilgajame Oxford street galiausiai prasiskini kelią iki išsvajotos skarelės su kregždutėmis, o tave iš visų pusių lenkia britiško stiliaus ikonos (galiu prisiekti, jog […]
mėsiška
Nežinau, ar tarp duonos ir žaidimų skaitytojų atsiras daug mėgstančių lietuvišką virtuvę. Būtent tokią, kurią vadiname lietuviška ir kurios patiekalais paprastai bandome papirkti užsienio svečius: virtuvę su cepelinais, balandėliais, vėdarais, kugeliais, bulviniais blynais. Kadaise pati buvau prisiekusi vėdarų gerbėja – nieko skaniau už juos nebūdavo. Močiutė iki šiol to nepamiršta ir nepraleidžia progos jais palepinti […]
mėsiška
*lazanija paprastoji Lazanija – didžiausia mano kulinarinė nesėkmė ever. Jau nebepamenu, kur susiradau receptą – tais gūdžiais, mhm, 2001-2002 (?) internetu namuos net nekvepėjo. Greičiausiai vienoj iš laimų, moterų arba jų. Už studentiškus centukus susipirkti produktai išdidžiai gulėjo ant virtuvės stalo, o aš sukausi. Kepiau svogūnus, troškinau Bolognese padažą ir džiaugiaus savimi. Vis dėlto aš, […]