Gravlax (pavadinimą galima būtų šifruoti kaip užkasta lašiša) kilo iš Švedijos. Pasakojama, kad viduramžiais druska buvusi brangi, todėl senieji švedai sugalvojo alternatyvų konservavimo būdą: lašišos filė dėdavo į iškastą ir vandens bei pačios žuvies kraujo pripiltą duobę, užberdavo ją beržų žieve ir įvairiais prieskoniais bei žolelėmis. Šitaip būdavo iš- (ir už-) kasinėti ištisi sodai Švedijoje, […]
maisto fotografija
Pirmiausia įsimylėjau spalvą. Ji nepaprastai graži, visiškai neįtikėtina. Pavasariška pastelė ant Velykų stalo. Ir sukuriama natūraliomis priemonėmis, kurių bent dalį tikrai turite namuose. Natūraliai kasmet dažau kiaušinių lukštus Velykoms – spalvos visada pavyksta nuostabios, jei dar neteko, išbandykit. Ši purpurinė sukurta naudojant raudonuosius kopūstus. Įdomu, kad tie patys kopūstai kiaušinių lukštą nudažo sodriai mėlyna spalva. […]
ir vegetarams
Vienam prekybcentry baigiantis rudeniui radusi šviežių alyvuogių, nesugebėjau joms atsispirti. Per ilgai mano keliai nesitiesia į tas šalis prie Viduržemio jūros; bent jau linkėjimai iš jų ateina į namus. Tobulos, didelės, nuostabiai žalios (man olive green viena gražiausių spalvų interjere). Ir beprotiškai karčios – ką su jomis? Prisipažįstu, nusipirkau labiau meniniais sumetimais – ar dažnai maisto […]
ir vegetarams
Yra receptų su didele istorija. Ir yra tokių dalykų, kurie tam tikru metu sukuria tam tikrą nuotaiką. Žinot, kaip būna, kai kur nors Venecijoj ant vienų iš gausybės laiptų lydi saulę ir geri čia pat, už kampo esančioj parduotuvėj, pirktą vyną? Vynas atrodo nežemiško skonio. Tik kodėl tas pats vynas palydint tą pačią saulę Vilniuj […]
ir vegetarams
Nors rytai nubunda rasoti, o vakarai nugrojami žiogų, vasaros dar neskubu paleisti. Kartais po vakarinių pasivaikščiojimų parke ima šalti rankos ir nosis, bet užsispyrusi neslepiu suknelių trumpomis rankovėmis ir valgau ledus. Nė dienos neįsivaizduoju be salotų ir kas savaitę pagaminu po stiklainėlį kvapniojo pesto. Ir visgi mano vėjavaikiška vasara kaip, tikriausiai, ir tavo, skaitytojau, po […]
marinavimas
Kai vakar gatvėms brendant į naktį klaidžiojom Temzės pakrante ir tiltais, sustodami sugert arbatos, po to gitarų ir smuikų, palei upę virkdomų turistams ir tiesiog miestui, man jau po truputį kvepėjo rudeniu. Lengva vėsa, kylanti nuo upės, vėjas, įsisukantis į plaukus, medžių viršūnes, žmonių minias, siūlyte siūlė tvirčiau susipainiot megztuke ir šlietis arčiau savo žmogaus. […]