ir kita gyvenimo poezija + proza
Mes mąstome ne vien žodžiais – mūsų mintis kuria vaizdiniai, pojūčiai, spalvos ir jausmai. Smegenys veikia sinergiškai: skonis, kvapas, spalva ir emocija susipina į darnias asociacijų grandines. Būtent dėl to vienas kąsnis geba akimirksniu nukelti į praeitį, sužadinti pamirštus jausmus ar net pakeisti vyraujančią nuotaiką. […]
Turiu ypatingą ryšį su rudeniu. Kasmet vis pasitikrinu, ar tikrai, ar jausmai tokie pat tvirti, ar žvakių neužpūtė vėjas, ar santykiai šen bei ten nepradėjo byrėti kaip smėlinio pyragėlio krašteliai. Ne, viskas lygiai taip pat, kaip ir pernai metais, ir užpernai, ir dar daug metų […]
Kadangi figos pagaliau kainuoja tiek, kiek ir turi kainuoti baigiantis jų sezonui, metas desertui. Nors Yotam Ottolenghi jį vadina klafučiu, man regis, tai nėra visiškai tradicinis kepinys. Pirmiausia dėl to, kad jo tešla ruošiama atskirai plakant kiaušinių trynius ir baltymus, todėl kepinys pavyksta biskvitinis, neįtikėtinai […]
Juodkrantė kasmet pasitinka glėbiu saulės ir jūros. Galbūt mums taip sekasi, o gal esame įminę žemės tarp dviejų vandenų paslaptį, kad ji taip noriai mus priima. Savaitė čia – laikas, kurio lauki visus metus, o tada jau jo nebeskaičiuoji. Juokauju, kad mūsų vasara susideda iš […]
Šiemetė vasara mane pasigrobė. Senokai neturėjau jos tokios vėjavaikiškos, kai rytai būna labai ilgi, o vakarai, regis, nesibaigiantys. Kartais šiek tiek per daug angliavandenių ir pietų miego, kartais – vyno, knygų (per pusantro mėnesio – penkios, buvau klaikiai pasiilgusi skaityti sau, o ne darbo reikalais), […]
Būna ir taip, kad dar net neragavęs jau žinai, jog radai savo desertą. Taip nutiko su šiuo braškiniu tiramisu, kurio receptą skaitydama Yotam Ottolenghi tinklapį jau senokai buvau išsisaugojusi. Ir kai prieš kelias savaites nusipirkusi dėžutę braškių iš šiltųjų kraštų nutariau, kad noriu jas panaudoti desertui, prisiminiau […]