„Kai abejoji, kepk obuolių pyragą.“ Nežinau, gal tą mintį kažkur perskaičiau, o gal ir pati ką tik sugalvojau. Bet kuriuo atveju, tai tikra tiesa. Matyt, nėra universalesnio ir visoms progoms labiau tinkančio deserto. Obuolių būna kiaurus metus. Obuolių pyragus mėgsta visi. Jie įgauna dar daugiau žavesio ką tik ištraukti iš orkaitės, kai viena lėkšte dalijasi […]
desertai
Karštos dienos ir basos kojos. Miestas, su dulkėmis ir įkaitusiu asfaltu likęs kažkur ten, anapus greitkelio, miško ir upės. Rasota žolė rytais, o įdienojus saulė ir daug dangaus – kaip ir įprasta įpusėjus vasarai. Šalti desertai. Ne vien ledai, cassata ar šaldiklin nukištas arbūzas. Lietuviška juoda duona – nerealus dalykas. Ne tik sūrpyragių pagrindams vietoj […]
desertai
Tą kovo rytą, kai su Migle gėrėm arbatas iš aukštų stiklinių, aprengtų megztukais, plepėjom ir nepastebėjom, kaip pro pirštus išbyrėjo valandos, valgėm pyragą. Atrodė, paprastą, nepretenzingą, tiesiog trupinių trikampius, sulipdytus kondensuotu pienu. Bet kiekvienas kąsnis, nuo šakutės galiuko keliaujantis į burną, buvo kupinas kažkur girdėtų skonių. Išsyk nesuvokiau, kur man visa tai pažįstama. Sentimentai yra […]