Iš vaikystės pamenu: skaniausios obuolienės – iš alyvinių obuolių. Mes jas vadinam obuolių košėm, nes močiutė obuolius su cukrumi verda tol, kol jie sukrenta ir beveik nelieka obuolių gabalėlių. Paprasta, bet taip skanu! Su šviežiom bandelėm, dar šiltą – ką tik išvirtą – vėlyvos vasaros rytais kabinti iš stiklainių… Ne mažiau gardi būdavo ir su […]
ir kita gyvenimo poezija + proza