ir kita gyvenimo poezija + proza
Skaičiau, kad viduramžiais kaštainiai buvo laikomi vargšų maistu (nes buvo pigūs, galėjai prisirinkti jų pats; lengvai paruošiami – pakako užžerti žarijomis, kad apskrustų; ir maistingi – tiek vieni patys, tiek sumalti, vartojami kepiniams). Vėliau jie krito į akį ir skrandį Karaliui Saulei, tik ne bet […]
Besibaigiantis ruduo mūsų namuos nubyra kaštonais. Tais, iš svečių šalių, taisyklingai kaštainiais vadinamais. Numanau, kad didelės dalies skaitytojų jie (kol kas) nežavi. Vistik, nors Lietuvoje neatrodo populiarūs – pavyko rasti tik gerai paieškojus (ačiū, G.!), į tinklaraštį rudeniop užklysta ieškantieji kaštainių kepimo pradžiamokslio. Jų skonis? […]
Kaštainiai man primena senus prancūziškus filmus ir nespalvotas Paryžiaus nuotraukas. Tą jausmą, plevenantį ore, būtinai rudenėjantį parką, būtinai vienišą suolelį, būtinai fone skambantį akordeoną ir būtinai Jį ir Ją. Kaštainiai primena ir prancūzų autorių knygas, gal Guy de Maupassant, nors galbūt jis apie juos nė […]
