Nesugalvojau, kaip kitaip šį patiekalą pavadinti. Čia tarsi daug visko, bet tas daug nesistumdo alkūnėmis, vienas kitą papildo, todėl skonis – nuostabus. Patariu negailėti žolelių – ypač dera krapai, kalendros ir šiek tiek mėtų, būtinai – fetos ir žaliųjų alyvuogių. Daržovės greičiausiai tiktų visos mėgstamos, man puikiai susigrojo saldžiosios bulvės ir svogūnai. Naktį prieš miegą […]
mėsiška
Negaliu, kaip noriu rameno! Sodraus skonio, kandančio liežuvį, su noodle’ais. Su daug šviežių kalendrų! Niekada nebuvau tradicinės lietuviškos virtuvės gerbėja – man ji per sausa, nuspėjama, nepaisant kelių mėgstamų išimčių (kurių puristai lietuviškom ir nepavadintų). Man regis, šiemet ji patyrė nedidelį sukrėtimą – kiek iš mūsų, užsidarę vienos šeimos ūkyje, per šias šventes gaminome tai, kas labai […]
mėsiška
Valgyti galima ir prėską maistą, kaip ir gyventi beaistrį gyvenimą. Tik kam, kai pasaulis toks įvairialypis, o prieskonių pirkliai dar prieš kelis šimtmečius pasistengė, kad mūsų virtuvės kvepėtų ir jose virtų neką prastesnis gyvenimas nei užjūrio karalystėse. Maistas, kuriame daug skonių, yra lygus aistrai. Taip, netgi cepelinai be spirgučių, kai lašinukai pakaitinami lygiai tiek, kad […]
pietūs
…ir daug kalendrų. Tai mano antros mėgstamiausios šio sezono salotos po šių, su kale ir avokadais bei avinžirniais (vis dar neatsivalgau jau nuo pavasario!). Šių arbūzinių skoniai nurauna stogą. Čia atrodo visko daug, viskas taip… skirtinga, bet už skonį guldau galvą – sūrumas, saldumas, lengvas rūgštumas, gaivumas, švelnumas, – visko tiek ir taip gerai! Kai […]