ir kita gyvenimo poezija + proza
Iš pradžių pasitinka šioks toks chaosėlis. Šiukšlių krūvos pakelėse ir pakrūmėse. Daugybė benamių katinų. Prie judrios gatvės miesto centre piemens ganomos avys, o visai greta – restoranas, kuriame čirškinami avienos kepsniai. Savotiškas arabų stalo etiketas ir negeriamas vanduo iš čiaupo, kurio, teisybės dėlei, buvo paragauta […]
Pirmiausia išsirenku arbūzą. Užtrunku, bilsnodama vieną po kito, kol garsas, sklindantis iš vidaus, pagaliau ima priminti būgną. Namuose paaiškėja, kad neklydau – vos spėju įsmeigti peilį, arbūzas pats suskyla į dvi dalis, po standžiais šarvais atidengdamas saldžią, sultingą raudoną širdį. Suraikau pomidorus, kvepiančius vasaros saule, […]
Juodkrantė kasmet pasitinka glėbiu saulės ir jūros. Galbūt mums taip sekasi, o gal esame įminę žemės tarp dviejų vandenų paslaptį, kad ji taip noriai mus priima. Savaitė čia – laikas, kurio lauki visus metus, o tada jau jo nebeskaičiuoji. Juokauju, kad mūsų vasara susideda iš […]
Šiemetė vasara mane pasigrobė. Senokai neturėjau jos tokios vėjavaikiškos, kai rytai būna labai ilgi, o vakarai, regis, nesibaigiantys. Kartais šiek tiek per daug angliavandenių ir pietų miego, kartais – vyno, knygų (per pusantro mėnesio – penkios, buvau klaikiai pasiilgusi skaityti sau, o ne darbo reikalais), […]
Būna ir taip, kad dar net neragavęs jau žinai, jog radai savo desertą. Taip nutiko su šiuo braškiniu tiramisu, kurio receptą skaitydama Yotam Ottolenghi tinklapį jau senokai buvau išsisaugojusi. Ir kai prieš kelias savaites nusipirkusi dėžutę braškių iš šiltųjų kraštų nutariau, kad noriu jas panaudoti desertui, prisiminiau […]
Molas, išskrendantys paukščiai, vis dar karšta saulė ir, regis, nesibaigiančios kopos. Vasaroti. Ir neskubant pasitikti rudenį. Juodkrantė sukurta tokioms, kaip sako italai, dolce far niente – saldaus nieko neveikimo – atostogoms. Laukinis paplūdimys, į kurį keliauji vingiuotais pušyno takais, šen bei ten užkariautas šeimų su […]