Mes mąstome ne vien žodžiais – mūsų mintis kuria vaizdiniai, pojūčiai, spalvos ir jausmai. Smegenys veikia sinergiškai: skonis, kvapas, spalva ir emocija susipina į darnias asociacijų grandines. Būtent dėl to vienas kąsnis geba akimirksniu nukelti į praeitį, sužadinti pamirštus jausmus ar net pakeisti vyraujančią nuotaiką. Skonis – tai ne tik fiziologinė reakcija į maistą. Jis […]
kalėdos
Kalėdos – tai metas, kai kiekviena akimirka atrodo ypatinga, o skoniai įgauna magiško žavesio. Labai mėgstu visus aguoninius kepinius, ypač per šventes, kai jie konkuruoja su cinamonu prikvėpintais gardėsiais. Sunku atsispirti – o ir nereikia, juk pačios gražiausios žiemos šventės nutinka vos kartą metuose. Šis kalėdinis aguonų tortas su bruknėmis – ne tik saldus desertas, […]
kalėdos
Kasmet, kai labiausiai stinga saulės ir šviesos, gruodžio 13 dieną Švedijoje švenčiama Šv. Liucijos diena – žiebiamos žvakės, skamba dainos ir kepamos lussekatter – šafraninės bandelės, pagardintos razinomis arba džiovintomis spanguolėmis. Laikoma, kad geltona bandelių spalva tamsiausiu metų laiku turinti atbaidyti blogį ir teikti viltį – nuo gruodžio 13-osios saulė iki pat Kūčių leidžiasi vis […]
pasidaryk pats
Popierinės žvaigždės iš konditerinių maišelių užbūrė turbūt prieš ketverius metus, kai pamėginau kelias pirmą kartą pagaminti kalėdinei žurnalo fotosesijai. Patiko taip, kad kasmet padarau dar bent po vieną – ir sau, ir dovanų. Smagu, kad kokį motyvą nupieši ir iškirpsi, tokią žvaigždę turėsi. Jos VISADA išeina nuostabios, nereikės nieko matuoti baiminantis, kad koks centimetras ims […]
kepyklėlė
Priešpaskutinę paskutinio rudens mėnesio savaitę, prieš pat įžengiant į gruodžio karuselę, kuri tęsis iki Kalėdų, – bandelių terapija. Ir galbūt nedidelė žiemos šventinių kepinių repeticija, nes bent jau aš neįsivaizduoju šaltojo laikotarpio be mielinių gardėsių. Bandelės didelės ir gardžios. Šiltos – apskritai neatsivalgomos. Tešla tinkama įvairioms kitoms bandelių versijoms ar net dideliam pyragui. Ji pavyksta […]
kalėdos
Gravlax (pavadinimą galima būtų šifruoti kaip užkasta lašiša) kilo iš Švedijos. Pasakojama, kad viduramžiais druska buvusi brangi, todėl senieji švedai sugalvojo alternatyvų konservavimo būdą: lašišos filė dėdavo į iškastą ir vandens bei pačios žuvies kraujo pripiltą duobę, užberdavo ją beržų žieve ir įvairiais prieskoniais bei žolelėmis. Šitaip būdavo iš- (ir už-) kasinėti ištisi sodai Švedijoje, […]