Juodkrantė

Molas, išskrendantys paukščiai, vis dar karšta saulė ir, regis, nesibaigiančios kopos.

Vasaroti. Ir neskubant pasitikti rudenį.

Juodkrantė sukurta tokioms, kaip sako italai, dolce far niente – saldaus nieko neveikimo – atostogoms. Laukinis paplūdimys, į kurį keliauji vingiuotais pušyno takais, šen bei ten užkariautas šeimų su vaikais ir senoliais salelių. Jokios trinties, per prievartą peršamos muzikos, maisto kvapų, jokių čeburekų ir šalto alaus. Pakrantėj dygsta smėlio pilys, kartais vandens paviršiumi nuvilnija garsus džiaugsmas, atplūdus didesnei bangai. O kai kuriomis dienomis esi ir beveik paplūdimio karalius, jei neskaičiuosim kelių jūrų dievų krantui paaukotų medūzų ir saujomis renkamų gintarų.

Gali neveikti nieko, tik spoksoti į jūrą ir smėlyje kojų pirštais piešti saulutes. Ir nenusibosta. Ir taip saldu ir gera, kad nejučia imi regzti planą bent dalį šio gamtos kampelio pasisavinti amžiams. Kada nors, ateityje. Bet taip jau nutinka su tokiomis vietomis, kaip ši. Jos visų ir kartu niekieno. Mes tik pakeleiviai, vasaros emigrantai. Mūsų romanas trumpas, jis tirpsta kaip ir pati vasara, bet juk ir toks jis dovana.

Čia tylu. Net ir tos kelios kavinės netoliese laikosi taip subtiliai, kad kai kitoje vasarnamio pusėje prisėdi čia pat ant laiptelių, apgaubia visiška tyla – lieki vienas pats su vyno taure, gaiviu brizu nuo marių ir kitame jų krante regimais žibintais. Neišvengiamą socializaciją palikęs toli Vilniuje, čia galvą atiduodi vėjui.

Aš Juodkrantėj pirmą kartą – šį miestelį su jo kormoranais, šmirinėjančiomis lapėmis ir dailia bažnyčia visada palikdavome užnugaryje traukdami gilyn į Neringą. Taip būtų nutikę ir šįkart, jei ne laimingas atsitiktinumas, atvedęs į vasarnamį prie pat vandens. Su ryto šviesa, krintančia į lovą, pakraigėj lizdą susisukusiomis kregždėmis ir vos už kelių žingsnių medituojančiomis mariomis. Gal todėl tas pirmas kartas toks gražus.

O gal dėl to, kad kai ieškai grožio, jį ir randi. Gali matyti aukštas kainas ir šaltą jūrą, arba įrausti pėdas į po ilgos rugpjūčio dienos dar šiltą smėlį ir laižyti ledus, prieš pat saulei pliumptelint į jūrą.

Kuršių Nerija nuostabi, kiek kartų čia besilankytum. Ne, ne pervertinta. Brangi. Bet kiekvienas būtume brangus, turėdamas tokį krantą, jūrą ir šitiek laisvės.

Palydėti čia vasarą taip pat dovana. Iki pasimatymo, mieloji. Buvai fantastiška.

Pasidalinkite: