senieji. naujieji

Mėgstu analizuoti. Įvykius, santykius, žmones. Kapstytis jausmuose ir poelgiuose. Svarstyti ir persvarstyti. O metų pabaiga – būtent tas laikas, kai verta sustoti ir atsigręžti į benueinančias dienas. Prisiminti tai, ką nuveikei ir kam pritrūko ryžto, kur lankeisi ir ką palieki ateinantiems metams. Kuo didžiuojiesi ir ką norėtum pamiršti.

Smagu, jei gali sau sušnibždėt: vis dėlto geri buvo tie metai. Visaip geri. Pilni ir tušti, linksmi ir keblūs. Kupini laiptelių aukštyn ir žemyn, įkalnių ir nuokalnių, saulės lūpose ir lietaus akyse, mielų darbelių šen bei ten. Spalvingi – tokie, koks ir yra gyvenimas. Sunkūs – kartais sizifiškai, bet, kaip sakė Kamiu, tereikia įsivaizduoti Sizifą laimingą. Nes jei širdy švies saulė – nuversi kalnus ir perbrisi visas upes.

Mano metai visada susideda iš knygų, filmų, pažinčių, skonių ir kelionių. Jei smalsu, kokie jie buvo šiemet – ką atradau, kas patiko, o ką rekomenduočiau – papasakosiu.

 

Kelionės ir atradimai:

Šiemet turėjau užtektinai Londono ir pajūrio su sausį sužydėjusiomis vyšniomis, ankstyvu pavasariu balandį užklupus karščiams, Velykomis pajūryje, lietinga vasara ir ilgu, šiltu rudeniu; lašelį Venecijos ir truputį Lietuvos.

Siaubiau maisto mugę ir daugybę po visą miestą išsibarsčiusių maisto turgelių, apie kuriuos skanų reportažą pažadu (o pažadus privalu tesėt) kitais metais.

Atradau naują daikteliavimo aistrą: bemaž kas sekmadienį kėliausi paryčiais ir užmiegotom akim važiavau į car boot sale‘us, o šiokiom dienom niekad nepraeidavau ir charity shop‘ų – tai vieni smagiausių atradimų Londone, užkabinantys iki negalėjimo. Nors ateini ir tik paspoksoti.

O kur dar knygos ir indai. Daug daug knygų ir kalnas indų. Nuoširdžiai kartais nežinau, kur aš visa tai sukrausiu vieną dieną nusprendusi grįžti namo. Kalnas grožinės literatūros, trisdešimt receptų knygų ir perpus tiek – skanių istorijų. Apie maistą, apie jo istoriją, apie kulinarines keliones. Vienos padovanotos, kitos – atiduotos, bet nei viena nepirkta knygyne – jei nesivaikai knygų madų, puikių radinių nuo keliasdešimties pensų iki kelių svarų gali rasti turguje ar minėtose labdaros krautuvėlėse. Brangiausia knyga atsiėjo 4 svarus – siaubingas išlaidumas, nes pigiausia tekainavo 20 p.

Ir pažintys! Žmonėms, kuriems (kiekvienam!) galėtum skirti atskirą tinklaraščio įrašą. Kad ir Rob’ui, šauniajam atvykėliui iš Pietų Afrikos, metusiam patogų darbą Londone ir patraukusiam nuotykių keliu į jūrą, kurioje netoli Somalio jau kelis mėnesius gaudo piratus ar Wayne’ui, gimusiam ir augusiam Londone, kuris, po viešnagės savo senelių namuose Karibuose, pašiurpęs pasakojo istorijas apie gatvėmis lakstančias vištas. Vištas. Gatvėmis. Įsivaizduojat?! Tarp mūsų kalbant, jis turi paukščių fobiją, tik niekam nesakykit. Arba Oksanai, jaunai savamokslei kulinarei iš Latvijos, kuriai būrėja išmetė kortas apie laimę ir nuosavą restoraną Londone, ar Izabelei iš Šveicarijos, ištekėjusiai už brito ir iki šiol sapnuojančiai krištolo tyrumo kalnų ežerus. Net ir po 50 metų Londone. I’m still homesick. And probably always will be, pasakoja ji. Kas kartą, sutikęs žmogų, supranti, kad čia mūsų daug. Ir kiekvienas galim papasakoti savo istoriją. Ne visada smagią, ne visada stebuklingą, bet visuomet labai tikrą.

Filmai:

Midnight in Paris. Apie Paryžių vidurnaktį, kai nutinka keisčiausi dalykai, ir apie laiko mašiną, nuvežančią į La Belle Epoque, išlenkti taurelės su Hemingvėjumi ar pasiginčyti su Dali.

The Bridemaids. Mergaičių vakarui ar tiems nostalgiškiems vienišiems vakarams, kai kompaniją sudaro puodelis arbatos, šiltas apklotas ir iki ašarų kvatotis verčiantis filmas.

Toast. Filmas apie garsų, skaniai gaminantį ir dar skaniau rašantį Nigel’ą Slater’į, televizijai adaptuotas pagal jo memuarus. Ir jautrus, ir linksmas, ir gardus. Nes ne visos vaikystės kvepia mamų keptais pyragais. Beje: Helen Bonham Carter čia – nuostabi! O ir patį autorių pamatysi filme… jei tik būsi pastabus :)

12. Amerikiečių klasikinio 12 angry men rusiška ekranizacija pagal Nikitą Michalkovą. Šiemet vėl žiūrėjau – periodiškai, kaip ir Sibiro kirpėją ar ypač mėgstamą Valstybės patarėją. Jautru, stipru ir labai rusiška.

Notting Hill. Kai savom akim pamatai Portobello turgų ir jį supančius tobulai baltus britų namus, nusisekusius ir nenusisekusius menininkus, nedidukus knygynus, kupinus kokių-tik-įsigeisi knygų (ir ne vien apie keliones) ir Notting Hill’o karnavalą, seną filmą norom nenorom žiūri kitaip. O kai gatvėje susiduri su cockney dialektu ar atvykėliu iš Velso, suvoki, kad ta britiška tarmė dalykas vis dėlto ne šiaip sau.

Knygos:

Christine Ingram Bread: the breads of the world and how to bake them at home. Jau trumpai užsiminiau apie ją anksčiau. Puikus receptų rinkinys mėgstantiems namuose kepti duoną – mielinę ir raugo, saldžią ar rytietišką. Begalė idėjų iš viso pasaulio – nuo Britanijos, Prancūzijos ar Rusijos iki Skandinavijos, Amerikos ar Indijos.

Sophie Braimbridge The food of Italy. Nei apimtimi, nei receptų gausa ji neprilygsta The Silver spoon, tačiau tai – viena geriausių turimų knygų apie itališką virtuvę, kurios autorė – virtuvės šefė ir straipsnių apie maistą rašytoja – ranką ir skonį lavino padedama žymiųjų Roux brolių. Receptai itin kruopščiai parinkti, įvairūs ir labai tikslūs. Trumpos istorijos prie kiekvieno recepto, platesnės vieno ar kito ingrediento apžvalgos ir nuotraukos, skatinančios gaminti čia ir dabar – taip, tai knyga apie burnoje tirpstantį maistą.

Nigella Lawson „How to eat“. Vadinama „namų biblija“, savo laiku – metų knyga ir didžiausiu atradimu, How to eat vertės nepraranda iki šiol. Talpinanti virš 350 žemiškų ir paprastų receptų, knyga atskleidžia pagrindinį autorės tikslą – patarti, kaip suktis virtuvėje nenusisukant galvos ir neprarandant aistros kurti. Jums prireiks dviejų šios knygos egzempliorių: vienos – virtuvėje, antros – ant miegamojo staliuko (tik prieš miegą patariu pavalgyti).

Marlena de Blasi „A thousand days in Tuscany“. Užsienyje populiarus knygų žanras kelionių memuarai, kuriuose didelį vaidmenį vaidina maistas. Jų tiek ir įvairių, kad kartais imi ir pasiklysti tarp knygų nežinodamas, ką dar norėtum perskaityti. Viena gražiausių istorijų šiemet – apie vyrą ir moterį, apie Italiją, maistą ir tradicijas. Gyvai, vaizdingai, poetiškai ir skaniai. Knyga su receptais. Knyga, kuri įkvepia. Skaitytojui verta pradėti nuo „A thousand days in Venice“ – priešistorės, išleistos ir lietuvių kalba. Marlena rašo mirkydama plunksną į medų, ne kitaip.

The Complete book of modern classics. Mano bene pigiausias ir vienas geriausių pirkinių/radinių šiemet už 20 p. Knygoje yra visko: tajų virtuvės, Artimųjų Rytų, salotų, nekaloringų patiekalų, greitojo maisto, tobulų desertų – 500 puslapių ir virš 400 receptų rinkinys šių dienų kūrėjui virtuvėje.

Joanne Harris „Five quarters of the orange“ (Penki ketvirčiai apelsino). Aš tiesiog mėgstu jos knygas. Apelsinas kol kas – viena mėgstamiausių ir skaniausių istorijų šiemet.

Michael Booth „Sacre cordon bleu: what the French know about cooking“. Smagi brito istorija apie mokslus prancūziškojoj kulinarų kalvėj Cordon Bleu. Daug linksmų pastebėjimų apie britų virtuvę, vienas kitas naudingas patarimas ir receptas, ir šiek tiek kilstelėta užuolaida į žymiausios pasaulio virtuvės užkulisius. Ir dar knygos epilogas – o taip, britai turi humoro jausmą! Rest roasted meat for half the time you cook it. It has been through a lot.

Lindsey Bareham „A celebration of soup“. The difficulty with this book has been knowing when to stop, sako autorė. Gary Rhodes, Raymond Blanc, Rick Stein, Michel Roux, Elizabeth David – tai tik keli vardai knygoje. Sriubos ir vien sriubos – paprastos ir sudėtingos, neįprastos ir visiškai egzotiškos. Jei turi šią knygą, kitos tikrai nereikia. Ir neprireiks. Tai ir enciklopedija, ir receptų bei idėjų rinkinys, kurio pakaks visiems metams.

David Nicholls „One day“. Du žmonės, du dešimtmečiai, viena istorija. Smagi ir labai britiška – tiesiog tobula knyga ilgoms kelionėms metro. Ypač jei sustreikuoja Victoria ir kelias namo vietoj keliolikos minučių užsitęsia iki bemaž valandos. Skaitėm abu, tad tariam taip knygai, tačiau didelį ne – pagal ją pastatytam filmui.

Skoniai skoniai skoniai:

Nauji ir ne tik, nes Londonas – kaip didelis niekuomet nesibaigiantis stiklainis medaus. Baklažanų uogienė, braškės su pienu, figos, visad šviežias hummus’as ir rytietiškos duonelės, fantastiškai saldi baklava, nan česnakinė duona iš High Street kepyklos, gardieji avižiniai flapjacks, indų maistas, vėl iš naujo atrasta masala chai, lemon curd, daržovių turgus, kurio pasiilgau jau po savaitės Vilniuje, ir turkų krautuvėlė su tais visais skoniais, apie kuriuos rašo Viduržemio jūros receptų knygos. Galėčiau ten dirbti, jei tik mokėtų padoriau :)

Ir, nors tinklaraštyje populiarumu jau bemaž kelerius metus nenusileidžia neatsivalgomasis varškės pyragas, šiemet pasidalinau keliomis saujomis išmėgintų ir vykusių receptų, iš kurių ypač patiko šie: mažos itališkos picos, mielinė duona su karamelizuotais svogūnais ir alyvuogėmis, ne itin išvaizdi, bet labai gera vištiena greituolė su pesto, netikėtai gardi saldi duonelė su Briuselio kopūstais ir kitomis daržovėmis, kokosiniai morkų blyneliai, bemiltis kukurūzų kruopų pyragas, niekada nepabostanti baklažaninė parmigiana, vaikyste kvepiantys riestainėliai, saulėtoji obuolienė su bananais, keptas kamamberas – ypač gardus su vyno taure, puikioji itališka duonelė su vynuogėmis, sniegu nubarstyti baltojo šokolado triufeliai ir mano žmogaus išsyk pamėgtas kalėdinis aguonų vyniotinis.

Blog’ai:

Jų tiek daug ir tokių įvairių, kad pasidalinsiu vos keliais, į kuriuos dažniausiai užsuku. Maistas, dailios idėjos, dizainas – tai, kas man visad rūpi:

Le plaisir des mets. Nors nesuprantu nė žodžio, bet patinka kiekvienas įrašas – ak, tos nuotraukos! ir iš ekrano kvepiantis maistas. Delphine tikrai kuria pasaką.

Sweet as a Candy. Idėjos ir dar daugiau idėjų!

Linneas skafferi. Švediški skanūs namai.

Sunday suppers. Jis tiesiog fantastiškas nuo-iki. Patogiai atsisėskit ir sklaidykit – tik, perspėju, ne tuščiais pilvais! Grožis akims ir skrandžiui.

decor8. Visko ir daug apie dizainą. Pavarčius visad kyla noras bent jau perstumti lovą prie kitos sienos. Ech.

~ ♥♥♥ ~

Ir pabaigai – kad po Senųjų ateitų dar geresni Naujieji, receptas. Mažas ir visai paprastas, nes po sočių Kalėdų norisi šiek tiek kitokių skonių – su glėbiu šilumos ir didžiausių linkėjimų kiekvienam skaitytojui.

Sakoma, jog pasitinkant Naujuosius Drakono metus ant stalo reikėtų negailėti ryškių vaisių: apelsinų, mandarinų, citrinų, persimonų, simbolizuojančių auksą. Kad metai būtų gausūs gėrybių (o gal ir palankūs finansiškai), siūlau išsikepti persimonų. Net jei ir neleis sąlygos (nes ne kiekvienas skaitytojas Naujuosius sutiks namuose), bent jau Naujųjų metų rytą pasitik lengvais ir sveikais pusryčiais. Nepagailėk auksinio medaus – iškepę persimonai praranda savo saldumą. Riešutus rinkis tokius, kokius mėgsti, aš naudojau pistacijas – kaip visuomet sūdytas. Prieskoniai tinka visi meduoliniai: cinamonas, kardamonas, gvazdikėliai, žiupsnis imbiero, tad berk tokius, kokius turi spintelėje.

~ kepti persimonai ~

persimonų

skysto medaus

cinamono

vanilinio cukraus

pistacijų

Medų sumaišyk su prieskoniais, smulkintomis pistacijomis ir vaniliniu cukrumi. Šiek tiek pistacijų pasilik.

Persimonus nuplauk, nusausink ir nupjauk kepurėlę. Nupjautąja dalimi į viršų vaisius sudėk į kepimo formą ir atsargiai išskobk šiek tiek minkštimo. Kiekvienam vaisiui atseikėk po du šaukštelius prieskoniais ir riešutais gardinto medaus. Pabarstyk likusiais pistacijų gabalėliais, uždėk kepurėlę ir 200 laipsnių orkaitėje kepk apie 30 minučių, kol persimonai suminkštės.

Patiek dar šiltus su tirštu jogurtu, papildomais keliais šaukštais medaus arba tiesiog įpjaustyk į pusryčių varškę.

Gerų metų! Netikėkit pabaigomis – tik gražiomis pradžiomis (:

Jurgita ♥