Venecija nedidukė, žavi ir trapi. It stebuklinė vaikystės pasaka ar spalvingas paveikslas. Būdamas čia, pamiršk beprotišką lenktyniavimą su laiku, automobilius, spūstis, perpildytas gatves. Net dviračius. Žemėlapį paslėpk giliai kuprinėje ir eik neįsivaizduojamo siaurumo tylutėlėmis calle gilyn nuo turistų nutūptos San Marco aikštės ir Rialto tilto, kol pasieksi akligatvį, atsiveriantį į siaurutį kanalą be kitapus kranto permesto tilto ar mažutę piazetta; sustok ir gėrėkis rūmais, atsispindinčiais mirguliuojančiame vandenyje, vidurdieniui užmerktomis langinėmis, po langais ant virvių padžiautomis skalbinių eilėmis, surikiuotais prieskonių vazonėliais ir svyrančiomis gėlėmis, nėriniuotais balkonais ir kelių žingsnių tilteliais, venecijietiškų fasadų mezginiais ir saulės nublukintais vėliavų atspalviais. Gera tiesiog sėdėti kojas nuleidus į lagūną ir žvelgti į Giudecca, į žuvėdras, pirmyn-atgal vandenį rėžiančius vaporetto ir zujančius vandens taksi, tingiai besipliuškenančias gondolas, užklysti į gelateria pistacijų ledų, susikalbėti itališkai, o vakarais, saulę prarijus nuostabiai žaliam vandeniui kažkur už San Giorgio Maggiore salos, aikštėse stebėti vaikus, spardančius futbolo kamuolį, plepančias orias senutes druska ir pipirais nubarstytais plaukais, vakarinei passeggiata‘i besirenkančius italus. Rytais įsilieti į turgaus minią, pirkti braškių ir dar ledų, dar braškių ir dar ledų, ir dar šalto vyno popiet. O nusprendus, kad pasiklydai, paklausti kelio juodbruvio italo ir pasiklysti vėl, nes eiti tiesiai tiesiai, po antro (ar trečio?) tiltelio pasukti į dešinę nepavyksta. Žavūs pasakotojai ir išsiblaškę klausytojai.
Venecija susideda iš tavo fantazijų. Nesibaigiančio vandens, šviesos, spalvų, kvapų, pabėgimų, atradimų, kaukių. Fantastiško švaros ir ramybės jausmo. Paklaidžiok. Ir Veni etiam – sugrįžk vėl.
