pasvajojimai ir cukinijų duonelė

Mane visuomet žavėjo nedidukės parduotuvėlės – krautuvėlės, pasislėpusios siaurose senamiesčio gatvelėse, toli nuo miesto šurmulio, apsigobusios tyla ir ramybe. Tokios, į kurias užėjus netenka stumdytis, o jei ir susidaro eilutė, laukiantieji tokie malonūs, jog per tas kelias ar keliolika minučių spėji susidraugauti. Prieskoniai, arbata, ledai, aliejai, sūriai, malonios smulkmenos… Ten tvyro nenusakoma magija. Ateini, užveri duris ir… trumpam pabėgi nuo kasdienybės.

~~~

~~~

Visgi man magiškiausios – bandelinės, kepyklėlės. Miniatiūrinės, kvapnios ir jaukios. Ir anksčiau, ir dabar, užėjusi į savo mėgstamiausias, pirmiausia žvalgausi kepėjų. Baltomis prijuostėmis, miltuotomis rankomis. Įnirtingai maišančių, minkančių, kočiojančių,  formuojančių. Šaunančių į krosnis (būtent!) ir traukiančių iš jų tai, kas dar prieš keliasdešimt minučių tebuvo miltai, cukrus, mielės, žiupsnelis vanilės ir cinamono. Kepinius nubarstančių cukraus pudros debesėliu (netiesa, kad kaloringu, juk jis toks lengvutis!) ir rikiuojančių ant prekystalio. Užuodi tą lengvą vaikystės kvapą, imi popierinį maišelį ir, išėjusi į triukšmingą miestą, prisėdi ant suolelio prancūzparky. Po gabalėlį, po mažytį, sau, mylimajam, balandžiui. Ir žvirbliams.

~~~

~~~

Mano vaikystės kepyklėlė – Pieno baras Vilniuje. Pamenat? Savaitgaliais su tėvais, pasivaikščioję senamiesčiu, būtinai užeidavome Ten. Nes Tik Ten skaniausios bandelės su pienu. Ten jaunystėje lankydavosi mama su tėčiu, Ten studijuodama užbėgdavau su kursiokais, Ten būčiau vedusi ir savo vaikus. Gaila, bėgant metams kepyklėlė prarado senąjį savo veidą, bandelės iš šviežiausių virto truputį šviežiomis, interjeras apsilaupė, pardavėjos surūgo. Kol galiausiai nebeliko ir to. Nieko nėra amžino? Matyt.

Žinot, ko norėčiau? Nedidukės, jaukios kepyklėlės Vilniaus senamiestyje, kažkur tarp Žydų ir Gaono gatvių, Bernardinų ar Šv. Mykolo, sename seniausiame, aukštomis lubomis barokiniame pastate, su plačiomis raižytomis medinėmis langinėmis. Ten karaliautų bandelės. Ir pyragai. Pyragėliai. Patys skaniausi, šviežiausi. Surinkti iš viso pasaulio virtuvių lobyno. Pradedant pačiu tikriausiu lietuvišku tinginiu bei bandelėmis su varške, graikiška baklava, austrišku štrudeliu, anglišku apple crumble ir baigiant indiškais gardumynais. Iš čia kiekvienas parsineštų šiltą, saldų ir su begaline meile paruoštą linkėjimą sau. Ir kaimynui, ir draugui, ir močiutei.

Gatvele einančiuosius kas rytą pasitiktų nosį kutenantis croissantų aromatas, o languose žydėtų saulėgrąžos. Kiekvieną užeinantįjį sutiktų gera nuotaika ir naminė aplinka. Šiltutėlių bandelių su puodeliu cappuccino, žolelių arbatos arba tiesiog pieno rinktųsi šeimos su vaikais, įsimylėjėliai ir kuklūs studenčiokai. Norėčiau, kad sekmadieniai pasivaikščiojimai po senamiestį ir nostalgiškos Pieno baro tradicijos tęstųsi. Ak, kaip jų ilgiuosi…

~~~

www.fotokudra.lt

~~~

Sakoma, kad svajones tam, jog jos išsipildytų, reikia mylėti ir kurti tyliai. Ir dar. Jos išsipildo tiems, kurie nebijo svajoti. Tereikia labai labai labai panorėti, tiesa? :)

~~~

~ cukinijų duonelė ~

3 stiklinės miltų

šaukštelis kepimo sodos

šaukštelis kepimo miltelių

2 šaukšteliai malto cinamono

šaukštelis maltų imbierų

2 šaukšteliai kakavos miltelių

3 kiaušiniai

pusė stiklinės alyvuogių aliejaus ir pusė stiklinės obuolių sulčių

pusė stiklinės granuliuoto ir pusė stiklinės rudojo cukraus

lašelis vanilės esencijos

2 stiklinės tarkuotų cukinijų

kelios saujos smulkintų migdolų (arba graikinių riešutų)

1. Miltus, išsijotus dubenyje, sumaišyk su kepimo milteliais, soda, cinamonais, imbierais ir kakavos milteliais.

2. Aliejų, obuolių sultis, cukrų, kiaušinius ir vanilės esenciją suplak plaktuvu; suberk sausąją dalį ir gerai išmaišyk.

3. Į tešlą darbuodamasis šaukštu sudėk cukinijas ir riešutus. Masę supilk į sviestu pateptą kepimo indą ir pašauk į orkaitę 40 min. Ar duonelė iškepusi, tikrink mediniu pagaliuku.

P.S. Manau, lygiai tokia pat skani pavyktų ir nesaldi duonelė.

~~~

Skanaus!

Idėja iš čia: Made by Mel